Skip to content
Viso rezultatų:
Rodyti visus rezultatus
Lt En
Panevėžio apygardos teismas
lt
En

Naujienos

Spaudoje: Bėgdama nuo demonų atrado talentą

Spaudoje: Bėgdama nuo demonų atrado talentą
2022-04-25

Sekundė, Lina Dranseikaitė, nuotr. P. Židonio

„Esu beviltiška romantikė“, – šypsosi Panevėžio apygardos teismo sekretorė Donata Norvilaitė, rankose laikydama, kaip pati sako, savo antragimį – ką tik išleistą antrąjį savo romaną „Ant bedugnės krašto“.

Dėl aistros rašyti panevėžietei teko išlieti daug širdies, išgyventi jausmų audras ir bemieges naktis, tačiau jai tai buvo vienintelis būdas pabėgti nuo streso. 38-erių D. Norvilaitė – dviejų vaikų mama, žmona, teismo posėdžių sekretorė, o dabar – ir meilės romanų rašytoja.

Ji sako visuomet buvusi svajoklė, gyvenusi savame pasaulyje. Visos vasaros ir savaitgaliai dažniausiai prabėgdavo Panevėžio rajone, kaime pas senelius – tai buvo kone mistinė vieta, kurioje po truputį skleidėsi kūrybiškumas.

„Nežinau, kiek čia to talento, bet nuo vaikystės buvau svajoklė, rašiusi eiles. Tuo metu tai atrodė visiškai nereikšminga. Bet likimas taip sudėliojo, kad prieš trejus metus teko išlipti iš savo komforto zonos ir tenka nuolat kovoti su savo baimių demonais. Tai buvo postūmis surašyti popieriuje visa tai, ką nešiojausi savyje tiek metų“, – intriguoja kūrėja.

Filologiją pakeitė socialinis darbas

Apie tai, kad galėtų tapti rašytoja, D. Norvilaitė nebūtų nė susapnavusi. Baigusi mokyklą, Donata stojo ten, kur buvo vietų, – į rusų filologiją. Tačiau belikus metams iki diplomų įteikimo, suprato, kad šis kelias – ne jos. Pasak D. Norvilaitės, mokytis vien dėl „popieriuko“ – ne jos būdui.

Grįžusi į Panevėžį Donata pasirinko socialinio darbo studijas kolegijoje.

„Ir dabar manau, kad tai pats prasmingiausias darbas – padėti kitiems“, – motyvuoja panevėžietė.

Tačiau dirbti pagal specialybę taip ir neteko. Gimtajame mieste tokio darbo rasti niekaip nepavyko. O vėliau Donata visa galva pasinėrė į motinystės džiaugsmus. Dabar jos vyresnėliui sūnui – dvylika, o dukrytei – penkeri.

Iš motinystės – į teismą

Galiausiai D. Norvilaitė pajuto, kad sėdėjimas namuose ir į užburtą ratą įsukusi rutina ima savotiškai smaugti, trinti jos tapatybės ribas. Pusseserė Donatai pasiūlė laikyti valstybės tarnybos bendrųjų gebėjimų testą.

„Tuo metu man labai reikėjo darbo, pavargau būti tik mama. Panevėžio apylinkės teisme reikėjo daug sekretorių, tad sulaukiau pasiūlymo išsilaikyti valstybės tarnybos testą. Iš pradžių pasirodė baisu, su niekuo panašaus nebuvau susidūrusi. Tačiau man pačiai buvo staigmena, kad išlaikiau iš pirmo karto. O tuomet atsirado stimulas siekti kažko daugiau“, – pasakojo D. Norvilaitė.

Baimė surakino kūną

Pirmieji žingsniai į valstybės tarnybą Donatai nebuvo lengvi. Į darbo pokalbį teisme ji ėjo visiškai nežinodama, ką apskritai veikia teismo sekretorės. O ir baimė taip surakino visą kūną, kad negalėjo ištarti nė žodžio.

„Antrą kartą buvo geriau, bet vis tiek nepatekau. Po mėnesio sulaukiau skambučio, gal dar kartą noriu pabandyti. Pamaniau, kad juokauja, bet esu užsispyrusi, galvoju, o ką prarasiu, juk tiek daug mokiausi. Trečias kartas nemelavo“, – šypsosi jau daugiau kaip trejus metus teismo posėdžių sekretore dirbanti Donata.

Ji atvirauja, kad pradžia buvo labai sudėtinga – lyg kas būtų paspaudęs mygtuką ir įjungęs visas Donatos baimes. Tačiau kolektyvas labai palaikė naujokę. Pirmuosius mėnesius ji dirbo su ikiteisminėmis bylomis, o vėliau gavo baudžiamąsias, kurias lydi gerokai stipresnis emocinis krūvis.

„Buvo keista ir kartu labai daug emocijų. Pirmus metus darbą mintyse nuolat nešdavausi į namus. Labai daug galvodavau, išgyvendavau, ypač kai būdavo skaitomi nuosprendžiai. Nors, atrodytų, kuo aš čia dėta, bet emocijos imdavo viršų, drebėdavo ir rankos, ir kojos. Juk tą akimirką sprendžiasi žmogaus likimas“, – atviravo D. Norvilaitė.

Emocijų pliūpsnis

Lyg dar būtų maža emocinių sūpuoklių, kolegės pusiau juokais, pusiau rimtai pasiūlė Donatai dalyvauti konkurse užimti teismo sekretorės vietą Panevėžio apygardos teisme – tai būtų savotiškas laiptelis jos karjeroje.

„Kolegės pasiūlė dar vieną išbandymą. Pagalvojau, gal ne, ir taip man čia buvo didžiulis šuolis iš savo komforto zonos. Bet kažkaip įtikino mesti sau dar vieną iššūkį, nugalėti savo baimes, nes aš visada visko bijau. Galvojau, manęs niekas nepriims, bet įveiksiu savo dar vieną baimę. Kai ilgiau teisme padirbi, atsiranda toks sarkastiškas humoras“, – šypsosi rašytoja.

Bet likimas kartais mėgsta staigmenas – Donata konkursą nesunkiai įveikė. Nors galvoje sukosi mintys, kam to reikia, ji apsisprendė.

D. Norvilaitė neslepia, kad išėjimas iš vieno teismo į kitą buvo be galo skaudus ir aplaistytas ašaromis.

„Turėjau nuostabų kolektyvą, patį geriausią teisėją. Buvo be galo sunku atsisveikinti su kolegomis, nes esu iš tų, kurie labai prisiriša prie žmonių, aplinkos. Labai ilgai galvojau, ar teisingai elgiuosi. Tačiau pasidaviau tai gyvenimo tėkmei“, – apie vieną sunkiausių pasirinkimų pasakojo teismo posėdžių sekretorė.

Staigus darbo vietos pakeitimas Donatai sukėlė tikrą audrą jausmų vandenyne. Kaip pati sako, didžiulis stresas savotiškai ją sulaužė. Bet tai išėjo tik į gera – privertė atrasti savyje talentą rašyti, kuris tarsi laukė eilės užgimti.

„Esu labai jautrus žmogus. Pamenu, pirmąją darbo dieną naujame darbe nuėjusi į tualetą išsiverkiau. Buvo be proto sunku, nebetilpau savyje, kažkaip reikėjo išlieti tas susikaupusias emocijas. Tai buvo emocinis lūžis, privertęs pradėti rašyti“, – pasakojo D. Norvilaitė.

Nakties darbas

Prieš dvejus metus gimė D. Norvilaitės pirmoji knyga – romanas „Jis – mano demonas“. Tai šiuolaikinė Antano Vienuolio „Paskenduolės“ istorija – apie jauną merginą, atsidūrusią likimo kryžkelėje, o tolesnis jos kelias pilnas tiek kančių ir dvejonių, tiek meilės ir atsidavimo.

Pirmasis D. Norvilaitės meilės romanas buvo išleistas tik elektroniniu formatu, o visai neseniai pasirodęs antrasis romanas „Ant bedugnės krašto“ sugulė į popierinę knygą.

„Jausmas, kai gali paimti savo kūrybos vaisių į rankas, sunkiai nusakomas. Jaučiau euforiją, kai iš leidyklos sulaukiau savo antragimio“, – šypsosi D. Norvilaitė.

Teisme ji dirba tokį darbą, kuriame galėtų rasti daugybę įvairiausių siužetų savo knygoms. Ir vis dėlto nė vieno jų nepasiskolino. Pasak Donatos, romanuose nerastume ir jos pačios prototipo.

„Žinoma, tos asmeninės patirties yra, be jos tikriausiai negimtų nė vienas kūrinys. Bet nebūtinai ji mano. Didžiąją gyvenimo dalį buvau labiau stebėtoja, tad tas patirčių bagažas susikaupė nemažas. O ir fantazijos niekada nestokojau“, – sako kūrėja.

Visgi nesunkiai galima atsekti kai kurias biografinio gyvenimo detales. Antrojo D. Norvilaitės romano pagrindinė veikėja Lėja taip pat imasi teismo posėdžių sekretorės darbo. Bet, kaip patikina rašytoja, tai tėra jos gyvenimo nuotrupos.

„Rašydama atsiriboju nuo aplinkos ir darbo. Minčių manyje buvo tiek prisikaupę, kad tereikėjo leisti joms laisvai tekėti. Savo pirmąją trilogijos knygą parašiau naktimis. Tai buvo laikas, nuvogtas iš nakties miego. Naktį geriausiai atsiskleidžia jausmai“, – kalbėjo D. Norvilaitė.

Trilogija per metus

Sakoma, kad apetitas kyla bevalgant. Taip yra ir rašymo atveju. Kaip pasakojo D. Norvilaitė, jai dažnai būna taip, kad su didžiule aistra kimba į tikslų siekimą, tačiau juos pasiekus darosi nebeįdomu. Nemesti plunksnos ją labai skatino artimieji ir kolegos. Dabar savo eilės laukia ir naujasis meilės romanas – jau parašyta, bet dar neišleista trečioji trilogijos dalis.

Donatos kuriamos istorijos daugiau skirtos tikrų jausmų išsiilgusioms moterims, tačiau į romano sūkurį neria ir vyrai.

„Praktiškai visas tris knygas – trilogiją – parašiau per metus. Juokavau, kad jeigu nors vienas žmogus perskaitys, vadinasi, rašiau ne veltui. Bet kai sulauki gerų komentarų ir palaikymo, nebegali sustoti. Žinoma, sulaukiau ir kritikos, bet ji mane tik skatina tobulėti. Pamatau savo klaidas ir norisi parašyti geriau. Tarsi įsijungia savotiškas varžybų jausmas, kad kitą distanciją nubėgsiu geriau“, – pasakojo meilės romanų rašytoja.

Grožis, maitinamas demonų

D. Norvilaitė teigė, kad visas tris jos trilogijos knygas galima skaityti kaip atskiras istorijas. Visas jas vienija bendras vardiklis – veikėjai, kurie tik trečioje knygoje sudėlioja visus taškus. Jos romanų herojai – be galo gražūs, tačiau kaip ir gyvenime grožis būna apgaulingas.

Kaip pastebi rašytoja, visi nešiojame kaukes, po kuriomis slepiasi labai daug – nuo puikybės iki sunkaus skausmo. Tik ne visi drįsta apie tai prisipažinti net sau.

„Buvo momentų, kai norėjosi pasiduoti, iš leidyklų nesulaukusi atsakymo. Bet buvo labai sudėtinga atsisveikinti su savo knygos herojais. Juos taip pamilau, kad negalėjau tiesiog paleisti. Neištvėriau ir vėl atgaivinau trečiame romane, kuris dar laukia savo eilės. Sakoma, nespręsk apie knygą iš viršelio. Ir gyvenime taip jau būna, kad labai gražūs žmonės savyje turi labai daug demonų, kurie juos maitina“, – intrigą palieka D. Norvilaitė.

 

Komentarai

Ačiū, komentaras bus matomas kai administratorius jį patvirtins.

{{msg}}

{{comment.name}} {{comment.time | u2date : 'yyyy-MM-dd'}}
{{comment.comment}}

Naujienų prenumerata

Kontaktai žiniasklaidai

Teismo pirmininko padėjėja (ryšiams su žiniasklaida ir visuomene)

Jolita Gudelienė

Tel. (8 45) 454 555

El. p. jolita.gudeliene@teismas.lt